ugau Šilainiuose – maždaug 1989-2000 metų periode. Čia susipažinau su visomis to laikmečio „paniatkėmis“ – pilnais kiemais „chebros“, komandiniais žaidimais, aplinkinių teritorijų tyrinėjimu. Aš, bei kiti kiemo „herojai“, turėjome savotiškos logikos kalbą. Dabar dažnai tą laikotarpį prisimenu: tarsi trumpam nusikelių į jį, susikuriu galvoj du vizualiai ir jausmiškai skirtingus vaizdinius apie tą pačią vietą. Žodžiais, matyt, sunku būtų nusakyti, koks jausmas yra įsivaizduoti save tuo laiku, su labai lokaliu, mažu pasauliu, bet hiperbolizuotom aplinkom, kai buvo daug paslapties ir kažkokios mistinės metafizikos. Mūsų vaikiškos smegenys Šilainių apylinkes galėjo paversti bet kuo.

Palaipsniui augant, augo ir noras pamatyti kažką „anapus“ mūsų jau skersai-išilgai išbėgiotų „valdų“. Tas jaukus vieno kiemo burbulas  tapo gerokai kompleksiškesnis, intriguojantis ir nuolat kviečiantis atrasti DAR. Tad „pasibalnojom“ dviračius, autobusus ir mūsų aplinkos tyrinėjimai išsiplėtė. Dabar, praėjus 30-čiai metų, aš atsukų tą vaikėzų iš Šilainių filmą. Apie tai, kaip išnaršę savo ribotą aplinką, vaikigaliai leidosi į nuotykį atrasti tai, kas jų (na bent mano) širdyje paliks ženklą...

Pirmąsyk su 8-tu fortu susitikau, kai buvau kokių 6-7 metų amžiaus (1993 m.).Jis man atrodė kaip paslaptingiausias dalykas pasaulyje: dauboje baugūs tuneliai, visas reljefas apaugęs 3 metrų sibiriniais barščiais. Keistas, man dar nepažintas kvapas. Augalai kurių pavadinimo aš nežinojau lyg kokia skraistė dengė paslaptį, su kuria aš tuoj susipažinsiu, ir tas jausmas – tarsi šis senolis būtų laukęs manęs papasakoti savo legendą. Aš jam atrodžiau, matyt, kaip koks vabzdys: įkyrus, bežiūrintis į jį didelėm akim ir kažko laukiantis. Prasibrovus į duobės dugną – šalčiu ir skersvėjais alsuojantys tuneliai. Oho. Labai baugi ir tuo pačiu kviečianti vieta. Prie drėgme kvėpuojančių ertmių eidavome nedrąsiai, o ir Sosnovskio barščių lapų skėčiai tarsi sargyba blokavo kelią link nežinomybės. Kelią per tamsą mums nušviesdavo žvakės šviesa; tiesa pasakius jos liepsnos virpėjimas tik dar labiau kėlė įtampą. Neriant gilyn į 8-to forto paslaptį, atradom gyvastį vandens pavidalu – gal tai buvo jo ašarų tvenkiniai? Mes, maži įsibrovėliai, bandėme pasiekti tą paslaptį plaukdami ant padangų. Iš esmės nebuvo suvokimo nei prote, nei širdy, kam senolis čia atsirado, nei kada, nei kas jam nutiko, ar jis kvietė žmones anksčiau kaip dabar kviečia mus? Iki sutinkant 8-tajį, mano vaikiška galvelė nežinojo, su kuo turi reikalą ir į kieno valdas veda mano smalsumas. Kauno tvirtovė man dar neegzistavo. 8-tas fortas man buvo mistiškas slibinas, karys, praeities vaiduoklis. Tokie mistiški iki šiol man išliko ir vėliau atrasti Linkuvos įtvirtinimai ir Romainių X fortas. Juos taip pat atradom dar nieko apie juos nežinodami, susikūrėme savas pasakas, sekėme jas kitiem. Fortų statinius mačiau kaip monumentalius, apsamanojusius personažus, į kuriuos žiūrėjau tarsi per rakto skylutę.

Šilainiai - didelis betoninis sovietinis rajonas: kai ryte milžiniški tų pačių namų šešėliai jį uždengdavo, net ir tai būdavo mistiška. Labiausia dominavo betonas, o ne plytų oranžinė spalva. Betonas ir gamta: už vienos gatvės 8-tas fortas, už kitos gatvės -  pievos, karvės ir kluonas, apačioje Veršvų upelis, o dar toliau - smėlynuose pats paslaptingiausias fortas X. Tie vaizdiniai nejučiom įsišaknijo mano širdy ir taip susiformavo mano meilė apsamanojusiam betonui, jo tekstūrai, kai augalija užpildo kiekvieną plyšį, savaip, kaip jai pačiai patinka. Su Kaunu ir jo paslaptingais fortais aš visą gyvenimą turėjau stiprų ryšį. Jie lankydavo mane per sapnus, budėjo laukdami manęs ten, kur gyvenau, įsipynė į mano veiklas. Mano realybės gabalas yra čia – savotiškas, nepajudinamas paminklas.

Prie Kauno fortų grįžau, kai kolega paprašė vietoj jo pafotografuoti 8-tame forte priglobstį radusias paukščių rūšis (Šilainiai Project). Gavau pirmą darbą po pavasarinio karantino (2020 m. gegužė) -  fotografuot paukščius. Geras. Iki karantino aš dažniausiai fotografavau žmones. Tiesiog: gražiai gražius žmones. Bet dalykai užsikūrė kita kryptimi, praėjus pusmečiui po paukščių fotografavimo: rudenį Egidijus Bagdonas paskambino ir pasiūlė fotografuoti - dokumentuoti Kauno tvirtovę. Dokumentuoti fortus atrodė didelis poros mėnesių darbas (Kauno tvirtovė: tai keli šimtai išlikusių iki šių dienų Pirmo Pasaulinio karo fortifikacinių objektų, išsimėčiusių visame mieste). Negalėjau atsisakyti tokio darbo – nuotykio į fortus. Nuotykio atgal į magišką, mistišką vaikystės nuotykį – vyro akimis. Nuotykio, kuris užtruko gerokai ilgiau nei tuo metu maniau. Tas sprendimas buvo pabaigos pradžia, kuomet palikau gražius žmones, susitingusius laike. Tai buvo mano pradžia meninės fotografijos link.

Taip sutapo, kad rudenį pakeičiau foto kamerą į lėtesnę – reikalaujančią ypatingo preciziškumo ir stabilumo. Pradėjau fotografuoti nuo trikojo, lakstyt ir pyškint visko iš eilės jau nebeišėjo, teko planuot, galvot. Apsikrovus kuprine, trikoju ir botais iki pažastų išsiruošdavau į kasdienes keliones susitikti su savo mistiniais draugais. Tai nebuvo ta fotografija, prie kurios buvau įpratęs. Jie nėra žmonės, kurie gali su manimi komunikuoti įprastine kalba, negaliu jų paprašyt, pasukt kūno dalių taip, kaip patinka man, negaliu paprašyt krūmams ir šabakštynams išnykt, kad gaučiau įsivaizduojamą geriausią rezultatą. Senoliai fortai buvo kur kas įnoringesni. Atvažiuoji – lyja, tamsu, braidai po pelkę ir senasis fortas netaria nė žodžio, neklausia, neatsako. Bandai kalbinti ne žmonių kalba, tarsi sielą kviesdamas senolį prabilt, bet grįžęs namo „išryškinęs“ kadrus supranti, kad nieko nesigavo – o kas gali gautis, kai net nežinai, kaip juos prašnekint ir koks skirtumas - lyjo, buvo tamsu ar ne... Tie vizitai ir fotografijos mano galvoje sukūrė savotišką platformą; mąstyti apie tai, ieškot asmeninio santykio, iš esmės sugrįžti į savo vaikystę ir tą santykį sukonstruoti iš naujo. O pasirodo konstruoti turėjau iš ko.

Ėjo laikas, 2020-ųjų metų lapkritis atnešė naują karantiną. Karantiną, kuris mums mirtingiems, kuriem reikia valgyti, reikia prasimanyti pinigų ir motyvacijos, reiškė daug, bet fortams tai buvo vienodai, jie dar ne to matę. Tačiau man nebuvo taip vienodai. Fotografija - mano pagrindinė veikla, vanduo ir druska. Pesimistiškas laikas. Spausdinti darbus? Parduoti juos? Kažkoks labai nepopuliarus ir turbūt niekam neįdomus reikalas. Bet gi spausdinti darbai yra „kietai“, tad apie praktišką to pusę aš ir negalvojau, tiesiog tikėjausi, kad galiu. Jau buvau į pabaigą dokumentuodamas Kauno tvirtovę, kai pamėginau atspaust savo pirmąsias nuotraukas. Ir man jos nepatiko: nei spalviškai, nei detalumu, -apskritai nepatiko. Su nepasitenkinimu galvojau, bet gi aš turiu 60mpx kamerą, juk nėra detalesnės, tai kodėl neatrodo taip gerai? Žinoma, ambicijos buvo didelės, juk metras ar pusantro nėra taip daug, bet deja, stipriai klydau – fotografija ne tapyba, neišdidinsi, nieko neprarasdamas. Tame nusivylime kurį laiką ieškojau sprendimo, ėmiau domėtis analogine didelio formato fotografija, kitomis alternatyvomis ir taip aš tiesiog pamėginau suklijuot kelis kadrus į vieną nuotrauką. Ir gavosi – sulipo linijos! O jei suklijuočiau 10, 20, 100 kadrų?

Kai pirmąsyk suklijavau didelę nuotrauką iš 30 kadrų, pamačiau, kad tai kažkas stebuklingo, hiperrealistiško, ultradetalaus, nors objektas ir tebuvo kieme stovintis medis su inkilu... Turbūt sėkmės reikalas, kad pavyko tai suklijuoti, vis tik objektai juda tarp atskirų laiko tarpų, kai  fotografuojami atskiri kadrai, o ir geometrija, sukinėjant kamerą, kraiposi. Tik vėliau supratau, kad neturint tinkamos įrangos, tai sudėtingas, daug kantrybės reikalaujantis ir begalę jungimo klaidų paliekantis darbas. Apie paralaxą ir nodalinį tašką dar nieko nežinojau, tiesiog iš rankos fotografavau dėlionę, vaizduotėje apsibrėždavau kadro ribas ir mėginau jas atkartoti. Kai Alvydas atspausdino mano pirmąją kadrų dėlionę, abu, ištraukę didelių gabaritų lapą iš spausdintuvo, nustėrom. Tai buvo tas pirmas kartas, kai  rezultatas pranoko mano įsivaizduojamus lūkesčius, ir nuo tada aš „pasikabinau“ ant šio metodo (fotografuoti sceną iš atskirų mažų gabaliukų). Tobulinau jį, įsigijau tam tinkamą įrangą, išmokau kadruotis vaizduotėje, buvo aiškiau, ką galiu nufotografuoti tokiu metodu ir ko ne. Pasidariau gana drąsus, o senoliams fortams kaip tik to ir reikėjo. Jie manęs laukė, kad pagaliau atskleistų tikrąją savo didybę.

Pasibaigus Kauno tvirtovės dokumentavimo projektui, aš nesijaučiau nei kažką padaręs, nei jį baigęs. Norėjau viską perfotografuoti naujai, klijuojant nuotraukas sukurti hiperrealistiškus vaizdus - ypatingai didelius ir ambicingus. Bet vis dar gana sausai ir techniškai į tai žiūrėjau.Na, kad ir kokia detali ta tavo nuotrauka, bet esmė juk ne čia, o tai, kokį jausmą palieka, kaip paliečia žmogų, kokiu turiniu. Tai buvo tamsus žiemos ir karantino laikotarpis, kai net ypatingai mėgiamas sniegas manęs nedžiugino. Aš, fortai ir keletas draugų (Alanas ir Rasa) - taip ir sukosi viskas ratu. Kažkas pametėjo mintį, o kodėl man neužpildžius paraiškos Lietuvos Kultūros tarybos stipendijai gaut, juk tuomet neplūduriuosiu „tiesiog“, bus aiškiai įvardintas projektas. Taip ir gimė mano asmeninis fortų projektas „Kauno fortai – įnoringi pozuotojai. Hiperrealizmas 2022“.

Tuo metu jau buvo gana aišku, jog reikės gana brangios, specifinės įrangos, kad vasarą aš nelabai ką ir pafotografuosiu: ten viskas tiek apaugę, kad bus gerai, jei galėsiu apskritai įkelti ten koją. Sugalvojau, kad nuotraukas spausdinsiu pats, padarysiu darbą nuo pradžios iki pabaigos, kad jūs matytumėtę tą fortų didybę taip, kaip ją matau aš. Daug dalykų vyko tikintis, kad tai veiks, kad ant trikojo montuojama panoraminė galva padės išvengti klaidų, kad man pakaks tuo metu atrodžiusio super galingo kompiuterio resursų  ir t.t. Deja. Mano darbas sulėtėjo iki vienos dviejų nuotraukų - ir nebūtinai gerų nuotraukų - per fotografavimo dieną. Daugiau dirbau galvoje nei pačiuose fortuose, tiesiog nebuvo prasmės važiuoti nežinant, ką nori padaryti. Fotografuojant nuotrauką „iš gabalų“, vienai nuotraukai užtrukdavo iki poros valandų . Tai negi fotografuosi bet ką? Kiekvienas išvažiavimas darėsi mistiškas, kažkoks sakralus – dėl vienos nuotraukos. Dėl vieną sakinį prabylančio papasakot forto.

Kai pradėjau fotografuot fortus, į juos žiūrėjau dokumentiškai, architektūriškai, net sakyčiau nuasmenintai – neradau kažkokio apčiuopiamo dialogo su savimi. Tačiau, tikriausiai, dirbant prie bet kurio projekto ilgesnį laiką, atsiranda tam tikras jautrumas, metafiziškumas. Aš grįždavau į tą pačią vietą daugelį kartų – žiemą, rudenį, pavasarį, kartodavau tą pačią sceną ir kartodavau, net sakyčiau užstrigau kažkokiam manieringam fotografiniam perfekcionizme. Man tai tapo sakraliu ritualu – ėmiau savintis tą iškirptos - ištrauktos realybės gabalą. Ar fortai tokie jau įnoringi? Tikriausiai, kad ne, bet mano paties realybė su fortais tapo įnoringa, pretenzinga. Negalėjau kitaip: širdis ir protas atminė vaikystę, kuomet pirmą kartą susitikau su senoliu fortu. Ta mistika, didybė, paslaptis apkabino taip stipriai, kad atrodo dalis manęs pasiliko tose betono ir džiunglių sienose.

Vaikystėje tai buvo baugios, paslaptingos vietos, įaudrintos kiemo draugų ir paties kuriamų pasakojimų. Bet dabar tas rūstus senolis pavirto į pasakų namelį, pasislėpusį samanose ir žolėse, pavirto į nebylį, perkreiptu veidu, kuris susitaikęs su savo likimu, ar į mažą, šiltą žvakės švieselę, nešamą pažeme, kuri nebe pašviečia kelią, o tiesiog šildo sienų skliautus ir minkštais šešėliais dėlioja aplink save spalvas. Ir tu, jaukiai susikuitęs kampe, nejučia tampi jo dalimi.

‍